Gulgiuterio Tempimas

Atsiminimų knyga "Gulgiuterio tempimas", Romualdas Tupčiauskas, 2005.12 m., 220 p., ISBN 9955-695-02-1

"ESU DĖKINGAS BUREI ..."
Romualdas Tupčiauskas


Literatūrinis buriuotojų kraitis

Per vienerius metus (2005-uosius) net trys mūsų šalies buriuotojai išleido po knygą. To dar nebuvo per visą daugiau kaip septyniasdešimtmetę Lietuvos buriavimo istoriją. Pirmiausia skaitytojus pasiekė Artūro Dovydėno “Žaliosios Karibų jūros salos”, kiek vėliau Rimtauto Rimšos “Klajonės po jūrą ir save”, o baigiantis metams – Romualdo Tupčiausko “Gulgiuterio tempimas”.

Dvi pirmąsias knygas galime priskirti grožinės literatūros žanrui, o trečiąją – tiems beletristikos kūriniams, kuriuos prancūzai vadina mémoires. Iki šiol tik vienas lietuvių buriuotojas, pajūryje vis dar nepamirštamas Salys Šemerys-Šmerauskas – ekstravagantiškas poetas ir garsiosios jachtos “Tegu” savininkas, yra bandęs savo buriuotojiškiems atsiminimams suteikti beletristinę išraišką, tiesa, tik jam būdingu stiliumi. Ilgai teko laukti, kol jau kitos kartos buriuotojas R. Tupčiauskas ims stuksenti kompiuterio klavišais, kad pavedžiotų mus, marinistinės literatūros gerbėjus, po romantišką lietuviškų burių pasaulį per kelis jau seniai prabėgusius dešimtmečius.

Gulgiuterio tampytojas

Taigi vilnietis Romualdas Tupčiauskas bei jo knyga “Gulgiuterio tempimas”, kurioje nemažai puslapių skirta ir klaipėdiškiams buriuotojams – vis dar keliantiems bures ir jau iškeliavusiems Anapilin.

Praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje atgimus buriavimui jūroje, Klaipėdos jachtklube visą vasarą sukiodavosi kitų miestų, daugiausia Kauno ir Vilniaus, buriuotojai, turintys savo žinioje jūrines jachtas ar besitaikantys į jas įsipiršti. Tarp jų dažnai matydavau ir Romualdą, bet artimiau susipažinome žymiai vėliau, kai aplinkybių dėka atsidūrėme vienoje ir toje pačioje “galeroje”. Turiu išsaugojęs 1978 metų jachtos “Lietuva” laivo rolę, kurioje įrašytos devynios pavardės, o tarp jų ir mudviejų. Tada, rugpjūčio 2 dieną (tai patvirtina pasieniečių žalios spalvos antspaudas ant lapo su įgulos sąrašu), vadovaujami Osvaldo Kubiliūno, mes išplaukėme iš Leningrado į Baltijos taurės regatą. Lenktynių trasa, vingiavusi pro Helsinkio švyturį ir palei Elando salą prie Švedijos krantų, nutįso daugiau kaip per tūkstantį jūrmylių. Jas perplaukti būnant vienoje komandoje, aišku, ne tas pat, ką druskos pūdą kartu suvalgyti, juolab, kad ir ypatingų išbandymų tąkart Baltija mums nepateikė, tačiau po šio reiso su Romu jau susitikdavome kaip seni pažįstami.

Buriavimo veteranams knygos “Gulgiuterio tempimas” autoriaus tikriausiai pristatyti nereikia, nes jį pažįsta ne prasčiau už mane. Ne vienam jų yra tekę su R. Tupčiausku lenktyniauti regatose, kartu buriuoti jūroje ir teisėjauti daugelyje buriavimo varžybų, diskutuoti buriuotojų susirinkimuose. Tad jie turėjo progų įsitikinti, kad Romas patikimas įgulos narys galinėjantis su vėjais jūroje, sumanus pagalbininkas tvarkant biurokratinius reikalus krante, įdomus pašnekovas ir visada korektiškas kompanijoje. Man lieka tik pridurti, kad jis yra baigęs bibliotekininkystės mokslus Vilniaus universitete, ilgus metus dirbo solidžioje mokslinėje įstaigoje – Lietuvos mokslinės-techninės informacijos institute, turi mokslinį daktaro laipsnį. Kaip matote, jam neprireikė pasinaudoti legendinio Kubos, kurį dažnai prisimena savo knygoje, patarimu: – jei darbas tau trukdo buriavimui, mesk tu tą darbą. Mūsų kolega sugebėjo dosniai savo laiką bei jėgas dalinti tarp mėgiamo darbo ir nepagydomo polinkio buriavimui.

Neseniai Romualdo draugai ir bičiuliai buvo susirinkę į jo jubiliejinį vakarą, kuriame, kaip pats jubiliatas kvietimuose skelbė, buvo “išdžiaustyti Romualdo Tupčiausko per 75 metus užgyventi sportiniai marškinukai ir trumpikės”. Nemažai tų marškinukų buvo užgyventa turistinėse išvykose su kuprine ant pečių ir slidinėjant kalnuose, tačiau bene daugiausia – pusšimtį vasarų praleidus po burių sparnais. Ne atsitiktinai jis savo knygoje įrašė tokią eilutę: “Esu dėkingas burei, nešusiai mane audringa gyvenimo jūra...”

Burės kuorų paunksnėje

Įžanginėje dalyje, pristatydamas savo knygą, Romualdas rašo, kad joje skaitytojai neras nė vienos sekso scenos, nė vieno lavono, nebus čia ir žygdarbių, tačiau gal netrūks šiek tiek romantikos, paveldėtos iš Žiulio Verno, Melvilio ir kitų autorių, sugebėjusių daugelį iš mūsų vedžioti visai nekasdieniškais keliais. Romantika čia paminėta, manau, ne atsitiktinai, nes mažai tėra tokių žmonių, kurie gali abejingu žvilgsniu palydėti tolstančias jūron baltas bures. Jos tarsi koks magnetas traukia ir vilioja mus, nepriklausomai nuo amžiaus ir profesijos. Visame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, su nuosavomis ar išsinuomotomis jachtomis buriuoja vis daugiau žmonių. Matyt, teisus buvo vyriškai per gyvenimą ėjęs Nobelio premijos laureatas amerikiečių rašytojas E. Hemingvėjus, palikdamas mums tokia sentenciją: “jachta – gyvenimas”. Kiekvienas prisiekęs buriuotojas jums pasakys, kad buriavimas tai ne tik sportas ar pramoga, bet ir tam tikras gyvenimo būdas.

Vienas didžiausių knygos “Gulgiuterio tempimas” privalumų, mano nuomone, yra tai, kad jos autorius sugebėjo nuoširdžiai ir patraukliai, kartais kiek ironišku tonu papasakoti apie savitą buriuotojų brolijos pasaulį, kuris jį sužavėjo jau po pirmųjų plaukiojimų Skaisčio ežere. “Kokie tai buvo stebuklingi žodžiai! Vendas, halsas, overkilis ... Pabudo visa vaikystėje skaitytų knygų romantika. Artimiausioje salelėje vietoj nuskurusių karklų jau mačiau lieknus palmių siluetus” – prisimena Romualdas tada patirtus įspūdžius. Pateikdamas daug įdomių detalių, jis vaizdingai pasakoja, kaip atkaklūs ir išradingi sostinės buriavimo entuziastai, kurių branduolį sudarė studentai ir inteligentai, pokario metais kėlė bures Trakų ežeruose. “Esu buriavimui dėkingas už veiklias dienas ir ilgus, iki išnakčių ramius vakarus”, prisipažįsta autorius, mintimis sugrįždamas į tas tolimas jaunystės dienas. Čia jam nusišypsojo laimė sutikti lietuviškojo buriavimo korifėjus, kurie išliko mūsų istorinėje atmintyje ne dėl kokių nors pasiektų sportinių rekordų, o dėl jų nuopelnų kovojant už buriavimo išlikimą Lietuvoje. Viena iš spalvingiausių asmenybių, kurią mini Romas, tai geografas Jurgis Stabinis – buriuotojas iki kaulo smegenų, dar prieškario laikais vadovavęs Rygos jūrų skautų draugijai, o pokaryje aktyviausias buriavimo sporto organizatorius Lietuvoje, knygos “Buriavimas”, beje, išleistos jau po jo mirties, autorius. Įsiminė ir kitas – gydytojas anatomas, Vilniaus universiteto dėstytojas Selezijus Pavilonis. Buriavimo meno paslapčių į Trakus suplaukiantį jaunimą mokė iš sovietinių lagerių ištrūkęs būsimasis provizorius Stasys Žukauskas, visiems laikams įsiamžinęs buriuotojų širdyse įkurdamas Platelių jachtklubą, kuris gyvuoja iki šiol ir kiekvienai vasarai baigiantis tampa tikra sportinių jachtų Meka. Beje, čia, Trakuose, po baltomis burėmis savo jūreivišką karjerą pradėjo ne vien tik mūsų uostamiestyje gerai žinomas jūrų kapitonas Eimutis Astikas, kurio pavardė bent keletą kartų minima Romo atsiminimuose.

Prisipažinsiu – šio skirsnio antraštę “nudžioviau” iš Romualdo dar tik rašomos naujos knygos. Taip vadinsis jo kuriami Trakų jachtklubo istorijos eskizai.

Neptūno valdose

“Šiandien, kai Igno Minioto “Laisvė”, Jono Limanto “Auro” jau aplenkusios Horno ragą ir, ko gero, tuzinas lietuvių Lenkijos buriuotojų papročiu gali į kairę ausį įsisegti auskarą, mano plaukiojimai tokie menkučiai” – rašo Romualdas knygos skyriuje “Virš Žilvino rūmų”. Nereikia kuklintis, Romai! Aplink pasaulį su “riešuto kevalėliais”, kaip neretai vadinamos nedidelės jachtos, jau apiplaukė nesuskaičiuojama armija vyrų ir moterų, esančių pačiame jėgų žydėjime ir seniai perkopusių darbingo amžiaus ribą. Deja, tik retas iš jų sugebėjo parašyti, jei iš viso ką nors rašė, tokią knygą, kurią su malonumu skaitytum sėdėdamas prie židinio ir jaustum tarp eilučių plevenančią pažįstamos ir artimos sau buriuotojiškos šeimos dvasią. Prisipažinsiu, kad tuos Tavo knygos skyrius, kuriuose aprašai savo “menkučius plaukiojimus”, skaičiau su malonumu.

Romualdui, iškirtusiam langą į jūrą, teko paplaukioti “ant borto” tokių anuomet garsėjančių jachtų, kaip “Banga”, “Lietuva”, “Audra”, “Vilnis”, kartu su Osvaldu Kubiliūnu, Ignu Miniotu, Algiu Zaviša, Mariumi Eidukevičiumi, Vytautu Mačiulaičiu, Algiu Jurgučiu ir kitais buriavimo asais. Per penkiolika metų, praleistų Baltijos taurės ir kitose regatose, kaip rašo savo knygoje Romualdas, vis kas nors įvykdavo. Senoje smuklėje prie vyno butelio, kaip skelbiama buriuotojų mėgstamoje dainoje, o dažniausiai buriuojant “angliškai”, t.y. neatrišus jachtos nuo krantinės, buriuotojai visada traukia “linksmas nuotykių dainas” – dalijasi jūroje patirtais įspūdžiais. Tų įspūdžių – linksmų ir nelabai tokių, bet nuoširdžiai papasakotų ir grakščiais komentarais palydėtų, tarsi smagių karoliukų virtinė tęsiasi per visą “Gulgiuterio tempimą”.

Tikra likimo dovana Romualdui tapo nusišypsojęs šansas (žodis ”galimybė” šiuo atveju skambėtų per silpnai) 1975 metais išplaukti su jachta “Vilnis” į pirmąjį ir kol kas vienintelį Lietuvos buriuotojų užpoliarinį reisą. Vadovaujami Jurgio Vilemo, tada dar ne akademiko, o tik jauno Energetikos instituto mokslinio darbuotojo, per Ladogos ežerą ir Baltąją jūrą jie nuplaukė į Archangelską ir Murmanską. Tai buvo ypatingai sunki kelionė, kurioje buriuotojus, kaip prisimena Romualdas, bjauriausiai vargino šaltis, šlapi rūbai, vandens prisigėrę gultai, o sušlti nebuvo kur. Visa tai išsamiai aprašyta bene didžiausiame knygos skyriuje “Paskum baltąsias naktis”.

Nemažą duoklę Romualdas yra atidavęs ir buriavimo sporto teisėjavimui. Jis buvo vienas iš ne taip jau didelio būrio lietuvių, teisėjavusių 1980 metais Taline vykusioje olimpinėje regatoje. Skaitant jai skirtus puslapius, skaitytojams tikriausiai bus įdomu paklaidžioti po šio neeilinio renginio, kurį tada gaubė sovietinio įtarumo atmosfera, užkulisius.

Tris su trupučiu mėnesio Romualdas išbuvo “jūros svečiu”. Bent jau pats taip įvardijo save, kai su komandiruote kišenėje pakilo į didžiulio laivo “Bojevaja slavą” denį ir išplaukė Atlantan skaityti paskaitų mokslinio darbo organizavimo ir panašiais klausimais. Kaip jam ten sekėsi paskaitininko darbas, Romualdas savo knygoje beveik neužsimena, bet užtai pateikia savo įspūdžius apie gyvenimą jūroje, ten sutiktus žmones.

Ieškokite ir prisiminkite!

Visi knygoje aprašomi konkretūs įvykiai neretai išprovokuoja įvairias autoriaus asociacijas, filosofinius pamąstymus. Tokie “nukrypimai” būdingi memuarams, jie leidžia mums, skaitytojams, ne tik paklaidžioti negrįžtančio laiko erdvėmis, bet ir geriau pažinti patį atsiminimų autorių. Nebūtų Romualdas profesionalus bibliografas, todėl jo knygoje netrūksta įdomios enciklopedinio pobūdžio informacijos iš jūreivystės ir buriavimo istorijos, apie jūrų bangas ir dar daug kitų dalykų.

Trumpoje anotacijoje, kuri spausdinama paskutiniame puslapyje, rašoma, kad ši knyga skirta jauniems, dar kažko ieškantiems, ir pagyvenusiems, prisiminimuose atkakliai skrodžiantiems istorijos vandenyno bangas. Taigi malonaus skaitymo!

Tiesa, lieka vienas neatsakytas klausimas: o kas tas gulgiuteris? Galite raustis visuose enciklopediniuose žodynuose, bet tikrai ten nerasite šio termino paaiškinimo. Jis – tik R. Tupčiausko knygoje, o sužinosite kas tai per daiktas tik užvertę paskutinį buriavimo veterano atsiminimų puslapį.

Venantas Butkus



<- Atgal